Giedrius Česnakas. Visuotinis šaukimas iki 2030-ųjų: Nacionalinio saugumo strategijai reikia aiškaus įsipareigojimo
Lietuvos gynybos stiprinimas negali apsiriboti modernios ginkluotės įsigijimu ir sąjungininkų pajėgų dislokavimu. Valstybės gebėjimas atgrasyti agresorių priklauso ir nuo to, ar jos piliečiai pasirengę gintis, institucijos – veikti karo sąlygomis, o visuomenė – organizuotai priešintis. Dėl šių priežasčių atnaujinamoje Nacionalinio saugumo strategijoje būtina aiškiai įtvirtinti du tarpusavyje susijusius prioritetus: visuotinę gynybą ir visuotinio vyrų šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą įvedimą iki 2030 metų.
Nacionalinio saugumo strategija tai daugiau nei grėsmių aprašymas ar bendrų siekių sąrašas. Tai valstybės įsipareigojimas, peržengiantis partijų, koalicinių Vyriausybių gyvavimo ir Seimo kadencijų ribas. Strategijoje įtvirtinti tikslai turėtų virsti konkrečiais sprendimais: finansavimu, infrastruktūros plėtra, institucijų atsakomybėmis ir išmatuojamais rezultatais. Be aiškaus politinio sutarimo ilgalaikės reformos tampa nuolat atidedamais pažadais. Strategija kartu siunčia signalą piliečiams, sąjungininkams ir potencialiam agresoriui, parodo valstybės saugumo politikos kryptį, prioritetus ir politinę valią. Nacionaliniam saugumui svarbiausia ne tai, ką deklaruojame, bet tai, ką iš tiesų gebame įgyvendinti.
Turime aiškiau skirti karinį atgrasymą nuo visos valstybės atgrasymo. Karinis atgrasymas remiasi Lietuvos kariuomene, jos ginkluote, pasirengimu ir NATO sąjungininkų įsipareigojimais. Platesnis valstybės atgrasymas apima ir institucijų veiklos tęstinumą, kritinės infrastruktūros apsaugą, piliečių pasirengimą bei organizuotą pasipriešinimą. Agresorius turi suprasti, kad net ir pasiekęs atskirų karinių laimėjimų susidurtų su sunkumais kontroliuodamas teritoriją, siekdamas paralyžiuoti valstybę ar palaužti visuomenės valią priešintis.
Tai ir yra visuotinės gynybos esmė – valstybę gina ne vien kariuomenė. Savivaldybės, ligoninės, įmonės, nevyriausybinės organizacijos ir piliečiai turi iš anksto žinoti savo užduotis. Visuotinė gynyba nepakeičia karinės gynybos – ji įgalina karinę gynybą, didina jos efektyvumą ir padidina agresijos kainą. Deja, vien pilietinio nusiteikimo neužtenka. Reikalingi įgūdžiai, pratybos, aiškus atsakomybių paskirstymas ir pakankamas parengtas karinis ir civilinis rezervas.
Štai todėl visuotinis šaukimas turi tapti strateginiu prioritetu. Mažai valstybei nepakanka vien profesionaliosios kariuomenės. Sistemingai rengiant karo prievolei tinkamus jaunus vyrus būtų didinamas parengtasis rezervas, stiprinama teritorinė gynyba ir galimybė papildyti pajėgas užsitęsus karui. Kartu tarnyba ugdytų gebėjimą veikti krizėse, padėti bendruomenėms ir prisiimti atsakomybę šeimos už valstybės saugumą. Apmokytų žmonių skaičius nėra tas pats, kas realus karinis pajėgumas. Rezervistai turi žinoti savo karo meto užduotis, turėti priskirtus vienetus, būti aprūpinti ir periodiškai atnaujinti įgūdžius. Svarbu nepamiršti, kad šaukimas tėra viena visuotinės gynybos dalis. Drauge būtina plėtoti moterų savanoriško dalyvavimo, civilinės saugos, medicinos, logistikos, remonto bei kitokias piliečių įsitraukimo galimybes.
Kodėl iki 2030-ųjų? Lietuvos žvalgyba perspėja, kad Rusija plečia karinius pajėgumus prie NATO sienų, o jos gebėjimas atkurti pajėgas priklausys nuo jos agresijos Ukrainoje eigos. Niekas negali tiksliai numatyti būsimos karinės eskalacijos datos, tačiau laukti palankiausio scenarijaus būtų pavojinga. 2030-ieji nėra tariama karo pradžios data. Tai ambicingas terminas, skirtas sutelkti valstybę sparčiam pasirengimui ir suteikti reformai aiškią kryptį. 2026 metų rugpjūčio „Norstat“ apklausoje 76 proc. respondentų pritarė visuotinio vyrų šaukimo įvedimui iki 2030 metų ar anksčiau. Nors respondentų nuomonės dėl konkretaus šaukimo modelio skiriasi, apklausos rezultatai parodo, kad visuomenėje egzistuoja palaikymas ambicingesnei karo prievolės sistemos pertvarkai.
Nacionalinio saugumo strategijoje turėtų atsirasti ne abstraktus pažadas „stiprinti piliečių rengimą“, o konkretus įsipareigojimas įvesti visuotinį vyrų šaukimą iki 2030 metų. Jo įgyvendinimui reikalingas nuoseklus planas su priskirtais ištekliais: instruktorių skaičiaus didinimas, karinio rengimo infrastruktūros plėtra, ginkluotės ir ekipuotės įsigijimai, taip pat rezervistų aprūpinimas bei pakartotinio rengimo sistemos vystymas. 2030-ieji neturi tapti pretekstu aukoti kokybę – priešingai, tai turi įpareigoti laiku sukurti sąlygas kokybiškam rengimui.
Lietuvos atgrasymą lemia ne vien ginklai, bet ir žmonės, mokantys bei pasirengę ginti valstybę. Jei visuotinė gynyba yra prioritetas – Nacionalinio saugumo strategijoje turi atsirasti aiškus tikslas, terminas ir atsakomybė jį įgyvendinti.
Komentaro autorius dr. Giedrius Česnakas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas
