Deividas Šlekys. Valia pašaukti

Valstybės galimybės apsiginti ir kautis yra tiek didelės, kiek stipri yra piliečių valia  priešintis. Kariuomenė, kuri neturi visuomenės palaikymo ir paramos negali tikėtis pergalės, nesvarbu kokią pažangią ginkluotę ir techniką turėtų. Toli nereikia dairytis. Pažiūrėkime į Ukrainą ir ko puikiausiai pamatysime piliečių valios svarbą atlaikant kasdienį miestų apšaudymą ar palaikant karių moralę fronto linijoje. Akivaizdu, kad šiais laikais, jeigu valstybė nori išgyventi agresyvioje geopolitinėje aplinkoje ji turi dėti visas pastangas, jog piliečiai norėtų ir galėtų prisidėti prie krašto gynybos. 

Svarbu pabrėžti, kad piliečių valia priešintis yra komandinio darbo rezultatas. Valstybės institucijos turi dėti visas pastangas ir kūrybiškai pažvelgti į piliečių įtraukimą ir įveiklinimą gynybos reikaluose. Tačiau galiausiai piliečiai patys turi norėti savaitgaliais nedrybsoti ant sofos ir spoksoti į TV ekraną, bet skirti laiką kokiai nors savanoriškai, pilietinei veiklai ir taip stiprinti valią priešintis. Ir jeigu pažvelgsime į įvairius rodiklius, tikrai pastebėsime, jog pilietinio veiksmo daugėja: pilietiškumo indeksas auga, Šaulių sąjunga plečiasi, verslas teikia pilietines iniciatyvas vieną po kitos. O kur dar visos diskusijos ir debatai dėl gynybos biudžetų, tankų, dronų ir t.t. Akivaizdu, jog gynybos reikalai žmonėms rūpi. 

Savo ruožtu, valstybės institucijos įdėjo nemažai pastangų rasti būdų, kaip įtraukti piliečius į pasiruošimą gynybai, kaip įveiklinti jų entuziazmą: didesnė parama Šaulių sąjungai, karinių komendantūrų sistemos sukūrimas, gynybos fondo įsteigimas, įvairių edukacinių programų organizavimas. 

Tačiau istoriškai pagrindinis ir efektyviausias būdas įtraukti daugiau piliečių į gynybos reikalus buvo ir lieka privalomoji karinė tarnyba. Moksliniai tyrimai apie įvairių valstybių patirtis rodo, jog egzistuoja ryšys tarp privalomosios karinės tarnybos ir didesnio pilietiškumo laipsnio. Kitaip tariant, kuo daugiau jaunuolių atlieka karinę tarnybą, tuo stipresnė pilietinė visuomenė ir jos valia priešintis. 

Dabar pažvelkime į mūsų situaciją. Privaloma karinė tarnyba buvo sugrąžinta prieš vienuolika metų, tūkstančiai jaunuolių atlieka konstitucinę pareigą. Tuo pačiu metu, visuomenės parama ir palaikymas tęsti šaukimą metai iš metų tik auga ir stiprėja. Dar daugiau, paskutinių metų įvairių visuomenės nuomonės apklausų duomenys rodo, jog šalies gyventojai palaikytų visuotinės privalomosios karinės tarnybos idėją. Jaunimo organizacijos nuosekliai palaiko šią idėją ir ragina valdžią, kuo greičiau ją įgyvendinti. Verslo bendruomenė taip pat pasisako už, skatina finansiškai savo darbuotojus, kurie nusprendžia atlikti 9 mėnesius trunkančią tarnybą. Kitaip tariant, piliečiai palaiko idėją pereiti prie visuotinės privalomosios karinės tarnybos. O tai tuo pačiu leistų ženkliai sustiprinti mūsų valią priešintis. Tačiau turime paradoksalią situaciją, kai jaunimas už, jaunimo tėvai ir seneliai už, verslas už, bet politikai perdėtai atsargūs ir nelabai norintys priimti sprendimą, kuris uždirbtų jiems rinkėjų palankumą. 

Šis atsargumas, o gal tiksliau išsisukinėjimas, yra paremtas dviem, tarpusavyje susijusiais argumentais: karinio patarimo faktorius ir infrastruktūros stoka. Pradėkime nuo karinio patarimo. Politikai, pradedant šalies Prezidentu ir baigiant įvairių partijų atstovais Seime kaip susitarę kartoja, jog jie priims sprendimą atsižvelgdami į kariuomenės vado pateiktą karinį patarimą. Tegul nesupyksta bičiuliai kariuomenėje, bet karinis patarimas pirmiausiai yra patarimas, rekomendacija, ne imperatyvas. Galutinį žodį visada taria politikai. O pastarieji bando išsisukinėti. 

Vienas iš valdančiosios daugumos atstovų prieš keletą savaičių teigė, kad sprendimas dėl visuotinės privalomosios karinės tarnybos yra per svarbus, jog būtų nuspręstas tik politikų. O kas daugiau, jeigu ne politikai, turi teisę priimti svarbius, strateginius klausimus. Karinis patarimas mūsų politiniame diskurse tapo tam tikra fiksacija. Politikai kiekvieną sprendimą pateisina gautu kariniu patarimu. Tačiau, kai politikai sako, jog 100 proc. daro taip, kaip buvo jiems patarta, tai iš tiesų perlenkia lazdą. Kariškiai duodami patarimą nesprendžia teisėkūros, finansinių šaltinių, mokestinių inovacijų klausimų. Jie pasako, kokios ginkluotės ar kario jiems reikia ir kiek tai kainuos. O visi kiti kintamieji yra už jų kompetencijos ribų. Korekcijos visada būna. Politinė realybė visada įneša savo pataisymus. Todėl, kai kariuomenės vadas atneš valstybės vadovams karinį patarimą dėl visuotinės privalomos karinės tarnybos būtina išgirsti ir įsiklausyti į kariškių mintis, baimes ir matomas rizikas. Tačiau finale galutinį sprendimą priima politikai, ne kariuomenė ir būtų laikas politikams nustoti slėptis ir dengtis karinio patarimo skydu ir aiškiai pasakyti, kaip jie mato situaciją.

Kitas būdas, kaip politikai bando išsisukti nuo sprendimo yra selektyvus realios situacijos vertinimas. Paklausti apie visuotinę karinę tarnybą politikai vieningai kartoja tą pačią žinutę – idėja gera ir būtina įgyvendinti, tačiau šiuo metu būtų sudėtinga, nes trūksta infrastruktūros, ekipuotės, neturima reikiamo karininkų ir puskarininkių skaičiaus. Visa tai yra tiesa. Tačiau politikai čia tikrai stato vežimą prieš arklį. Jie pateisina savo politinį neaktyvumą/nedrąsą prisidengdami einamos situacijos būkle. O juk niekas ir nesako, jog visuotinę tarnybą reikia įvesti dabar, per pusmetį, kaip kad buvo padaryta 2015 metais grąžinant privalomąją karinę tarnybą. Niekas neneigia, kad reikia padaryti daug svarbių namų darbų, tačiau jų negali padaryti, kol nėra priimtas principinis politinis sprendimas. Pinigų, žmonių ir technikos bus, jeigu bus apsispręsta, jog judame šia kryptimi. Pateisinti politinę stagnaciją, sakant, kad trūksta kareivinių yra tinginio atsakymas. Pakeisk politiką ir kareivinės atsiras. Šiuo atveju kalbame apie politikų atsakomybę priimti strateginius sprendimus. Apie politinę valią pašaukti jaunimą tarnauti. 

Politinė valia priimti sunkius ir sudėtingus sprendimus yra svarbi valios priešintis dalis. Turime suprasti, jog vien tik iš apačios, pilietinio entuziazmu paremto impulso neužteks stiprinant mūsų gynybą. Valdžia ne tik privalo, bet turi pareigą politiniais sprendimais sukurti visas įmanomas sąlygas stiprinti valią priešintis. Visuotinė privaloma karinė tarnyba yra raktinė, esminė sąlyga, jeigu norime šį tikslą pasiekti. Todėl laikas politikams apsispręsti ir pademonstruoti valią pašaukti.