Timo Kivinen: „Tu nesi tik saugumo vartotojas – turi vaidmenį ir pats jį kuriant“

Rugsėjo 17 d. Vilniuje vykusiame Visuotinės gynybos forume dalyvavo buvęs Suomijos kariuomenės vadas, generolas Timo Kivinenas. Jo vizito Lietuvoje metu su generolu kalbėjomės apie visuotinio šaukimo reikšmę, praktinį visuotinės gynybos principo įgyvendinimą, visuomenės vaidmenį stiprinant valstybės atsparumą ir Suomijos patirties aktualumą Lietuvai. 

Suomija savo visuotinės gynybos sistemą kūrė kelis dešimtmečius. Lietuvoje esame ankstyvame šio kelio etape. Kuriuos Suomijos modelio elementus, jūsų nuomone, galima ir reikėtų išvystyti kuo greičiau?

Kad sistema veiktų nuo pat pradžių, šaukimo vaidmuo yra itin svarbus. Mums šaukimas nėra tik sistema, skirta parengti karius. Tai sistema, kuri padeda kurti nacionalinius gynybos pajėgumus ir kartu stiprina visuomenę. Kad ir kaip tiksliai ši sistema būtų vadinama, jūs jau atkuriate ir stiprinate šaukimo sistemą, todėl kitas žingsnis galėtų būti visuotinis šaukimas. Tai vienas pagrindinių visuotinės gynybos elementų. Atsižvelgiant į dabartinę saugumo aplinką, manau, kad dabar tai galėtų būti tinkamas žingsnis.

Jeigu turėtumėte įvertinti dabartinę Lietuvos gynybos ekosistemą ir kryptį, kuria judame, į kokius tris dalykus žiūrėtumėte norėdamas suprasti, ar iš tiesų darome tai, apie ką kalbame? Kitaip tariant, ar yra kriterijų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, ar sistema, apie kurią kalbame Lietuvoje, veikia tik “ant popieriaus”, ar iš tikrųjų būtų pajėgi atremti grėsmes?

Jeigu žvelgtume holistiškai, tai aktualu visoms priešakinėms NATO valstybėms. Kalbant apie atgrasymą ir gynybą, matau tris skirtingus lygmenis. Pirmasis yra atsakomybė pagal NATO sutarties trečiąjį straipsnį. Tai nacionaliniai gynybos pajėgumai, visos visuomenės įsitraukimu grįstas požiūris į saugumą ir visuomenės atsparumas. Tai yra atgrasymo ir gynybos pagrindas.

Šį pagrindą labai svarbu stiprinti, ir tai, ką darote čia, yra būtent to dalis. Šaukimas ir judėjimas visuotinio šaukimo kryptimi taip pat yra svarbi šio pagrindo dalis. Kitas lygmuo yra regioninis bendradarbiavimas su kaimyninėmis ir kitomis regiono valstybėmis. Trečiasis komponentas yra NATO kolektyvinė gynyba ir penktasis straipsnis. 

Taip matau atgrasymo ir gynybos sistemą – ją sudaro keli skirtingi komponentai. Žinoma, patys lietuviai geriausiai supranta, ką dar reikia padaryti stiprinant šį pagrindą, tačiau būtina stiprinti būtent trečiojo straipsnio pajėgumus. Kaip jau sakiau, tai yra atgrasymo ir gynybos pagrindas.

Kai kalbame apie visapusiško (angl. comprehensive) saugumo modelį, vienas svarbiausių jo elementų yra visos visuomenės (angl. whole-of-society) įsitraukimas. Tai reiškia, kad gynyba nėra tik kariuomenės atsakomybė – į ją įsitraukia savivaldybės, pilietinė visuomenė, verslas ir kiti veikėjai. Kur, remiantis jūsų patirtimi, tokia grandinė dažniausiai gali nutrūkti ir kokios praktikos padeda užtikrinti komunikaciją bei visų įsitraukimą?

Kaip minėjote pradžioje, tokiai sistemai sukurti reikia laiko. Ir dar kartą pakartosiu – šaukimas čia atlieka labai svarbų vaidmenį. Šaukimas parengia rezervą kariniams poreikiams, tačiau tai nėra vien karinis išteklius. Mūsų atveju jis yra platesnės pasirengimo kultūros dalis ir sukuria stiprų ryšį tarp gynybos pajėgų ir visuomenės.

Piliečiai, turintys nacionalinės gynybos patirties, dažniau supranta rimtos krizės reikalavimus ir savo vaidmenį reaguojant į ją skirtinguose visuomenės sektoriuose. Tai labai stiprus derinys. Būtent tai ir yra visuotinė gynyba. Valstybė ginasi ne tik savo kariuomene – ginasi visa visuomenė.

Kaip užtikrinti, kad skirtingi visuomenės sektoriai veiktų kartu, jau yra procesų ir organizavimo klausimas. Reikia aiškiai apibrėžti skirtingus vaidmenis, gali prireikti atitinkamų teisės aktų ir reguliavimo. Tačiau pats bendradarbiavimo mechanizmo sukūrimas, mano vertinimu, gali būti įgyvendintas gana lengvai.

Būtent apie vis dažniau kalbame ir Lietuvoje – kiekvienas žmogus turi žinoti savo vaidmenį krizės atveju. Remiantis jūsų patirtimi Suomijoje, kaip paprastas pilietis turėtų gebėti atsakyti į klausimą: „Koks yra mano vaidmuo ir ką konkrečiai turėčiau daryti, jeigu rytoj prasidėtų krizė?“ Kokie yra pagrindiniai to elementai? 

Pirmiausia žmogus ir jo šeimos nariai turi būti pasirengę krizei, kuri galėtų prasidėti jau rytoj. Mes turime 72 valandų taisyklę – reikia turėti maisto, vandens ir kitų būtiniausių dalykų, kad pirmąsias 72 valandas būtų galima išgyventi be išorinės pagalbos. 

Kitas lygmuo yra bendruomenė – žmonės, gyvenantys tame pačiame mieste, kaime ar kitoje vietovėje. Reikia suprasti, kaip jie galėtų veikti kartu ir kiek įmanoma pasirūpinti savo saugumu be kariuomenės pagalbos.

Dar kitas lygmuo yra tai, kaip bendruomenė bendradarbiauja su kariuomene. Kaip jau sakiau, visam tam išvystyti reikia laiko. Tačiau taip saugumas kuriamas pradedant nuo individualaus lygmens. Atlikę karo tarnybą žmonės geriau supranta, kaip saugumo klausimai siejasi su kasdieniu gyvenimu ir kaip pasirengti krizei. Tam prireikė laiko ir daug aiškinimo, tačiau tokia yra visos visuomenės įsitraukimu grįsto modelio esmė.

Žmonės visada gali prisidėti savanoriškai arba per oficialiai jiems priskirtas funkcijas ir pareigas. Tačiau kiekvienas žmogus gali prisidėti prie visuomenės saugumo pasirūpindamas savo artimaisiais, vaikais, bendruomene, kurioje gyvena, ir aplinkiniais.

Kalbame apie atsakomybę ir pasirengimą nuo individo iki vis platesnio lygmens. Plačiausias kolektyvinio saugumo lygmuo yra narystė NATO aljanse, prie kurio Suomija neseniai prisijungė. Suomijoje ši diskusija, greičiausiai, kiek paprastesnė, nes ilgą laiką stiprinote pajėgumus galimam konfliktui atremti savo jėgomis. Lietuvoje pasigirsta diskusijų, kiek saugumas yra mūsų pačių nacionalinė atsakomybė, o kiek jį užtikrinama per kolektyvinės gynybos įsipareigojimus ir sąjungininkų paramą. Kaip, jūsų nuomone, reikėtų vertinti šį santykį?

Ir čia dar kartą grįžčiau prie visuotinio šaukimo svarbos. Yra vienas su visuotiniu šaukimu susijęs aspektas, kuris kartais nepakankamai įvertinamas. Toks šaukimas perduoda labai paprastą žinutę: valstybės gynyba yra mūsų pačių atsakomybė. Tu nesi tik saugumo vartotojas – turi vaidmenį ir pats jį kuriant. 

Tai turi labai svarbų psichologinį poveikį. Žmonės supranta, kad nacionalinė gynyba nėra kažkas, kuo jų vardu paprasčiausiai pasirūpins kas nors kitas – kariuomenė, vyriausybė, Jungtinės Valstijos ar sąjungininkai. Rimtos krizės metu toks požiūris yra nepaprastai svarbus.

Tiek Lietuvoje, tiek Suomijoje jį stiprina ir gilios savanorystės tradicijos. Jūs turite Šaulių sąjungą ir kitų organizacijų, kurios savo veikla papildo ginkluotųjų pajėgų pastangas.

Taigi tai yra mąstymo klausimas. Šaukimas padeda tokį požiūrį formuoti. Kaip jau sakiau, pirmasis gynybos lygmuo yra nacionalinė atsakomybė, prie kurios vienaip ar kitaip prisideda visi piliečiai. Tuomet atsiranda kiti lygmenys ir galiausiai – NATO penktasis straipsnis.

Ilgainiui visuotinės gynybos paskirtis yra ir atgrasymas – ne tik gebėjimas kovoti, bet ir gebėjimas parodyti, kad priešui net neverta žengti į mūsų teritoriją. Kaip galime išmatuoti arba parodyti pajėgumus, kurie nėra kiekybinami? 

NATO ir atskiros valstybės atlieka įvairius vertinimus. Vienas svarbių klausimų yra piliečių pasiryžimas ginti savo valstybę. Yra skirtingų rodiklių, kurie leidžia suprasti, kiek piliečiai yra pasirengę ginti savo šalį. Suomijoje kasmet atliekame apklausą, kurioje žmonių klausiame, ar jie būtų pasirengę ginti savo šalį net ir tuo atveju, jeigu konflikto baigtis būtų neaiški. Naujausioje apklausoje 78 procentai respondentų atsakė, kad taip – jie būtų pasirengę tai daryti. Toks pasiryžimas yra svarbi atgrasymo pajėgumo dalis.

Ir vėl grįžtu prie visuotinio šaukimo. Jis čia taip pat atlieka svarbų vaidmenį, nes padeda kurti pasitikėjimą ne tik institucijomis, bet ir tarp žmonių bei bendruomenėse – tai stiprina pasiryžimą ginti savo šalį. Atsiranda jausmas, kad galime tai padaryti kartu. Būtent taip ši kultūra susiformavo Suomijoje.

Tai ir yra SISU modelis?

Taip, apie SISU galima kalbėti ir plačiau, tačiau aš jį apibūdinčiau kaip ryžtą ir pasiryžimą ginti savo šalį.

Lietuvoje, semdamiesi įkvėpimo ir iš Suomijos SISU modelio, bandome kurti tai, ką vadiname „spiečiaus efektu“. Mūsų pokalbiui einant į pabaigą, noriu paklausti, kokį patarimą ar palinkėjimą norėtumėte perduoti Lietuvos žmonėms, siekiantiems aukštesnio visuotinės gynybos lygio ir didesnio pasiryžimo ginti savo šalį?

Savo šeimos nariams visuomet sakiau, kad Suomija mums yra tokia gera šalis, kad ją verta ginti. Kuo daugiau kiekvienas iš mūsų veikiame kartu ir prisidedame, tuo labiau galime stiprinti savo šalies ir savo artimųjų saugumą.

Taigi vėl grįžtame prie veikimo kartu ir bendro indėlio į saugumą. Tai kuria tinkamą požiūrį, o galiausiai tai ir yra visko pagrindas. Jeigu ateis diena X, kada iš tiesų reikės ginti savo šalį, svarbiausia bus tai, ar žmonės yra pasirengę tai daryti ir ar sugeba veikti kartu. Jeigu žmonės yra tam pasirengę ir geba tai daryti kartu, esame stipresni ir galime apsiginti.