Paskelbta · 2026-11-14

In-Bum Chun: „Visuotinis šaukimas stiprina visuomenės ryžtą ir pasiryžimą ginti savo laisvę“

Vienas iš Lietuvos visuotinės gynybos modelį rengusių ekspertų, buvęs Pietų Korėjos specialiųjų operacijų pajėgų vadas, atsargos generolas leitenantas In-bum Chun lankėsi Lietuvoje. Su generolu kalbėjomės apie Pietų Korėjos patirtį, visuotinio šaukimo reikšmę, skirtingas tarnybos formas, visuomenės pasirengimą, verslo vaidmenį palaikant tarnaujančius žmones ir pamokas, kurias Lietuva gali pritaikyti stiprindama savo visuotinės gynybos modelį.

Generole Chun, malonu vėl jus matyti Lietuvoje. Šį kartą čia lankotės ne tik kaip karybos ekspertas, bet ir kaip žmogus, prisidėjęs prie Lietuvos visuotinės gynybos modelio kūrimo. Gal galėtumėte pradėti nuo savo įsitraukimo į šį projektą ir papasakoti, kaip jūsų patirtis Pietų Korėjoje padėjo kuriant modelį, geriausiai pritaikytą Lietuvos situacijai?

Lietuvoje lankausi antrą kartą. Pirmojo vizito metu buvau maloniai nustebintas matydamas žmones, kurie labai rimtai vertina laisvę ir yra pasirengę įsipareigoti bei aukotis tam, kad ji būtų išsaugota jiems ir ateities kartoms. Tai man padarė didelį įspūdį.

Buvau pakviestas pasidalinti savo, kaip karinio profesionalo, patirtimi ir kartu pasiūlyti žvilgsnį iš kito pasaulio krašto. Manau, jūsų organizacija tikėjosi, kad tai leis į Lietuvoje vykstantį procesą pažvelgti šiek tiek objektyviau, iš šalies. Galiu pasakyti, kad visiškai pritariu iki šiol atlikto darbo kryptims. Įgyvendinimo etapas neabejotinai bus sudėtingas, tačiau tikiuosi, kad jis atneš gerų rezultatų Lietuvos žmonėms.

Lietuvą ir Pietų Korėją skiria tūkstančiai kilometrų. Ar matote konkrečių Pietų Korėjos patirties pavyzdžių, kurie ypač gerai pritaikomi Lietuvos visuotinės gynybos modeliui?

Pasaulis tampa vis mažesnis, todėl tai, kas vyksta vienoje jo dalyje, daro poveikį ir kitoms. Galėtume tai palyginti su drugelio efektu, nors šiuo atveju kalbame apie kur kas rimtesnius procesus. Netikėtas Šiaurės Korėjos karių dislokavimas Europoje padidino susidomėjimą mūsų abiejų regionų tarpusavio sąsajomis. Tačiau tokiam kariniam profesionalui kaip aš tai nėra visiškai netikėta. Šiaurės Korėja jau dešimtmečius eksportuoja karinę įrangą į Artimuosius Rytus ir tiekia ją įvairiems neteisėtiems veikėjams visame pasaulyje. Dabar visa tai tiesiog tapo daug labiau matoma.

Problema tampa vis rimtesnė. Pavyzdžiui, yra informacijos, kad šiuo metu Rusijoje gali dirbti iki 200 tūkst. Šiaurės Korėjos darbuotojų, gaminančių dronus ir kitą Rusijai reikalingą įrangą. Tad kitą kartą virš Lietuvos oro erdvės pastebėtas rusiškas dronas teoriškai gali būti pagamintas pasitelkiant Šiaurės Korėjos darbuotojus ar jų kompetencijas.

Ar bendras supratimas apie grėsmes, su kuriomis susiduria Lietuva ir Pietų Korėja, yra pagrindinis mūsų šalių panašumas? O gal matote ir daugiau bendrų saugumo iššūkių?

Manau, abi šalys susiduria su panašiu iššūkiu. Rusija, Šiaurės Korėja ir Kinija siekia apsaugoti savo politinį ir visuomeninį modelį, kuris labai skiriasi nuo mūsų pasirinkto gyvenimo laisvėje. 

Manau, kad Lietuvai verta žvelgti į Korėjos ir kitų valstybių, kurios ilgą laiką gyveno grėsmės sąlygomis ar patyrė konfliktus, patirtį – ne tik tam, kad perimtų jų pamokas, bet ir tam, kad suprastų, ką galima padaryti geriau.

Kokias konkrečias Pietų Korėjos praktikas galėtų pritaikyti Lietuva? Taip pat norėčiau paklausti apie visuomenę ir jos grėsmių suvokimą – ar matote panašumų ir skirtumų tarp to, kaip saugumo grėsmes vertina Lietuvos ir Pietų Korėjos visuomenės?

Kalbant konkrečiai apie asociacijos „Visuotinė gynyba“ veiklą, manau, kad ji teisingai identifikavo visuotinio šaukimo svarbą. Visuotinis šaukimas stiprina visuomenės ryžtą ir pasiryžimą ginti savo laisvę. Tai yra viena esminių vertybių.

Pietų Korėjoje pradėjome kelią visuotinės gynybos link visiškai kitomis aplinkybėmis. Po Korėjos karo buvome labai skurdi valstybė, turėjome nedaug išteklių ir tik palaipsniui išaugome į tai, ką turime šiandien. Todėl pirmiausia reikia pripažinti, kad tai, ką dabar darote, yra sudėtinga, tačiau, mano įsitikinimu, tai yra teisinga kryptis.

Tęsiant visuomenės pasirengimo ir skirtingų tarnybos formų temą – ankstesniame interviu Lietuvos nacionaliniam transliuotojui kaip ypač stiprų piliečių dalyvavimo valstybės gynyboje pavyzdį išskyrėte Lietuvos šaulių sąjungą. Kodėl organizuoti piliečiai yra tokia svarbi valstybės gynybos pajėgumų dalis?

Man, kaip korėjiečiui, Lietuvos šaulių sąjunga iš karto krito į akis. Tiesą sakant, net šiek tiek pavydėjau.

Kai papildomai susipažinau su Šaulių sąjungos istorija, tradicijomis ir vertybėmis, supratau, kad tai labai stipri organizacija, kokios daugelis valstybių neturi. Manau, kad Šaulių sąjunga yra viena iš atramų, palaikančių Lietuvos visuomenės valią gintis.

Galiausiai labai svarbi ir stipri civilinė sauga. Kadangi ne visus žmones reikia ar įmanoma turėti kariuomenėje, civilinė sauga natūraliai turi būti siejama su mobilizacijos ir nelaimių valdymo planais. Pietų Korėjoje mobilizacijos planą praktiškai išbandome bent kartą per metus. Lietuvai taip pat bus svarbu suprasti, kaip tokį planą reguliariai išbandyti praktiškai.

Asociacija „Visuotinė gynyba“ yra sukūrusi skaitmeninį įrankį „Ąžuolas“, kuris, atlikus trumpą testą, padeda žmogui suprasti, kokiais būdais jis galėtų pasirengti ir prisidėti prie visuotinės gynybos. Kaip alternatyvūs tarnybos keliai veikia Pietų Korėjoje, kai žmogus negali dalyvauti įprastoje karinėje tarnyboje?

Jeigu vyras pripažįstamas netinkamu aktyviajai karo tarnybai, jis gali atlikti alternatyvią tarnybą įvairiose viešojo sektoriaus srityse. Pavyzdžiui, metro stotyse dirba ne tik įprasti darbuotojai. Saugumui užtikrinti reikia žmonių, kurie padėtų kontroliuoti, kad keleiviai nepatektų ant bėgių ir atliktų kitas funkcijas. Tokiose vietose gali dirbti alternatyvią tarnybą atliekantys jauni žmonės. Tai nebūtinai žmonės, turintys sunkią negalią. Kartais aktyviajai tarnybai netinkama dėl regėjimo, raumenų, sąnarių ar kitų sveikatos problemų. Jie taip pat gali tarnauti miestų ir savivaldybių administracijose, atlikdami administracines funkcijas, miškų ir gaisrų prevencijos srityje arba, pavyzdžiui, kaip kalėjimų pareigūnų padėjėjai.

Taigi Pietų Korėjos visuomenėje egzistuoja įvairių alternatyvios tarnybos formų žmonėms, kurie negali atlikti įprastos karo tarnybos. 

Yra ir kitų išimčių – susijusių su studijomis, akademine veikla ar pramone. Pavyzdžiui, gynybos pramonės įmonė gali gauti tam tikrą skaičių vietų žmonėms, kurių darbas toje įmonėje įskaitomas kaip tarnyba. Asmeniškai tokio modelio nerekomenduočiau, tačiau tokios tarnybos ir išimčių formos Pietų Korėjoje egzistuoja.

Šie modeliai daugiausia taikomi jauniems vyrams, kurie galėtų būti šaukiami, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių negali atlikti įprastos tarnybos. O kaip kiti piliečiai – pavyzdžiui, moterys ar jauni žmonės, kurie taip pat galėtų būti geriau pasirengę ir prisidėti prie valstybės gynybos?

Tai labai svarbus klausimas.

Pietų Korėjoje moterys tarnauja tik savanoriškai. Todėl jos gali tarnauti kaip karininkės arba puskarininkės, bet ne kaip eilinės šauktinės. Istoriškai viena iš priežasčių buvo ta, kad eilinių karių atlyginimai buvo itin maži. Dar visai neseniai šauktinis gaudavo vos apie 30 JAV dolerių per mėnesį. Šiandien bazinis atlygis jau siekia maždaug 1 000 JAV dolerių, o pridėjus įvairias paskatas bendra suma gali būti ir gerokai didesnė. Tačiau svarbiausia problema yra ne atlygis.

Kadangi dešimtmečius buvo šaukiami tik vyrai ir buvo laikoma savaime suprantama, kad tarnauti turi būtent jie, dabar Pietų Korėjoje susiduriame su rimta lyčių santykių problema.

Susiformavo požiūris, kad vyrams tarnauti yra natūralu, o moterims – ne. Tačiau šiandien vis sunkiau paaiškinti, kuo toks principas grindžiamas.

Anksčiau buvo manoma, kad moterys ištekės ir augins vaikus, todėl jų visuomeninis vaidmuo bus kitoks. Šiandien visuomenė yra pasikeitusi. Jeigu kuriate visuotinės tarnybos sistemą, tačiau iš jos iš karto pašalinate moteris, ilgainiui gali įsitvirtinti suvokimas, kad tarnyba yra tik vyrų pareiga. Tai gali pakenkti visuomenės solidarumui. Nedidelei valstybei toks susiskaldymas gali būti ypač pavojingas. Net ir Pietų Korėjoje dabar vis daugiau diskutuojame apie judėjimą visuotinės tarnybos link.

Manau, kad klausimą, kaip į tarnybą įtraukti moteris, pirmiausia turi kelti pačios moterys. Ir ne tik viešojoje diskusijoje – moterys turi dalyvauti kuriant pačią politiką. Pačios moterys lyderės turėtų spręsti, kaip ir kokiose srityse moterys galėtų būti efektyviausiai įtraukiamos į tarnybą. Šiuo klausimu galima mokytis ne tik iš Suomijos, Norvegijos ar Švedijos, bet ir iš Izraelio bei kitų valstybių patirties.

Pietų Korėjoje šaukimo sistema veikia jau ilgą laiką. Kaip ten formavosi kariuomenės, valstybės ir verslo santykis, suprantant, kad darbuotojas dėl tarnybos gali ilgam pasitraukti iš darbo rinkos? Kaip į tai reaguoja verslas ir kokias gerąsias praktikas išskirtumėte?

Tai viena iš sričių, kurioje dabartinė Pietų Korėjos patirtis Lietuvai gali būti naudinga kaip pamoka.

Šiuo metu Pietų Korėjoje turime rimtų problemų išlaikant ir pritraukiant profesionalius karius. Iki maždaug 2000-ųjų vyrams, atlikusiems karo tarnybą, pretenduojant į darbą valstybės tarnyboje būdavo suteikiami papildomi balai. Vėliau buvo nuspręsta, kad tai diskriminuoja moteris, todėl šios sistemos atsisakyta. Rezultatas yra toks, kad jaunas vyras, baigęs tarnybą, nuo savo bendraamžės moters darbo rinkoje jau atsilieka maždaug dvejais metais. Jis 18 mėnesių praleidžia tarnyboje, o vėliau dar gali tekti laukti, kol galės grįžti į studijas ar pradėti dirbti.

Tai apsunkina jo padėtį darbo rinkoje. Problema paliečia ne tik šauktinius, bet ir karininkus, ir Pietų Korėjoje tai tampa rimta visuomenine problema. Todėl labai svarbu sukurti mechanizmą, kuris kompensuotų tarnaujantiems žmonėms dėl tarnybos atsirandančius praradimus. Kalbant apie jūsų kuriamą darbdavių modelį – tikiuosi, kad jis veiks, tačiau reikia suprasti, kad vien patriotizmo gali nepakakti.

Ne visos įmonės sprendimus priims vedamos patriotinių motyvų. Jeigu valstybė nori paskatinti verslą elgtis tam tikru būdu, ji turi sukurti tam tinkamas paskatas. Įmonė turi matyti, kad toks modelis jai taip pat yra naudingas. Pietų Korėjos patirtis rodo, kad priešingu atveju ilgainiui visuomenė gali pamiršti, kokią vertę turi jos pačios laisvės apsauga, o savanoriški mechanizmai gali nustoti veikti.

Norint išlaikyti visuomenės solidarumą ir stiprią gynybos sistemą, labai svarbu užtikrinti, kad tarnaujantis žmogus – vyras ar moteris – kartu gautų ir tam tikrą naudą bei garantijas. Tai kainuos. Tačiau tarnyboje žmogus įgyja patirties, lyderystės, gebėjimo veikti struktūroje ir kitų kompetencijų. Kartu labai svarbu užtikrinti, kad po tarnybos jis neprarastų galimybių studijuoti ar rasti darbą.

Daugelį jūsų išvardytų tarnyboje įgyjamų savybių galima pritaikyti ir darbo rinkoje. Tai galėtų būti dar vienas argumentas verslui daugiau dėmesio skirti tarnybą atlikusių darbuotojų išlaikymui ir įdarbinimui.

Tęsiant visuotinio šaukimo temą – Lietuva siekia iki 2030 m. judėti visuotinio šaukimo link. Anksčiau esate kalbėjęs apie tai, kad skirtingos kilmės ir patirčių žmonių tarnyba kartu stiprina socialinę sanglaudą. Dabartiniame geopolitiniame kontekste, kai visuomenėse taip pat jaučiama įvairių įtampų, kaip visuotinis šaukimas ir žmonių tarnyba petys į petį gali stiprinti ne tik nacionalinius gynybos pajėgumus, bet ir visuomenės atsparumą bei atgrasymą?

Manau, kad kiekvienas jaunas vyras ar moteris, norintis ateityje būti visuomenės lyderiu ir iš tikrųjų pažinti save, turėtų atlikti karo tarnybą.

Karo tarnyba nėra vien tarnavimas savo valstybei. Jos metu žmogus daug sužino ir apie save.

Azijoje turime posakį: pažinti kitus reiškia turėti žinių, tačiau pažinti save reiškia pasiekti nušvitimą. Kad suprastum, kas esi, turi save išbandyti. Vienas iš tokių išbandymų yra karo tarnyba. Jos metu žmogus sužino, kas jis yra, ir pradeda atsakyti į esminius gyvenimo klausimus – pavyzdžiui, kas jam iš tikrųjų yra svarbu.

Kiekvienam žmogui atsakymas bus skirtingas, tačiau tarnyba gali padėti jį atrasti. Kai tarnauji kartu su labai skirtingais žmonėmis, pirmiausia supranti paprastą dalyką – žmonės yra žmonės. Nė vienas nėra savaime geresnis ar blogesnis už kitą. Per tokią patirtį iš tiesų supranti, ką reiškia nuolankumas. O tai yra viena svarbiausių gero lyderio savybių. Lyderis, kuris nesupranta nuolankumo, yra blogas lyderis.

Todėl karo tarnyba nėra naudinga tik visuomenei ar valstybei. Galiausiai didžiausią naudą iš jos gali gauti pats žmogus. Tikiu, kad ji padeda kurti ne tik geresnę visuomenę, bet ir geresnį žmogų.

Generole, baigiant mūsų pokalbį – aptarėme daug skirtingų temų, tačiau visos jos susijungia į mūsų pagrindinį tikslą: stiprinti Lietuvos visuotinės gynybos modelį ir iki 2030 m. siekti visuotinio šaukimo. Jeigu po dešimties metų vėl susitiktume Lietuvoje, kokius ženklus norėtumėte matyti Lietuvos visuomenėje ir gynybos sistemoje, kad galėtumėte pasakyti, jog šis darbas buvo sėkmingas?

Man labai patinka viena istorija, nors istoriniai šaltiniai jos ir nepatvirtina.

Pasakojama, kad 1912 m. kaizeris Vilhelmas lankėsi Šveicarijoje ir kalbėjosi su šveicarų kariu. Jis paklausė: „Jūs, šveicarai, didžiuojatės savo kariniu pasirengimu, bet jūsų yra tik 500 tūkstančių. O kas būtų, jeigu aš pasiųsčiau prieš jus milijoną karių?“

Šveicarų karys akimirką pagalvojo ir atsakė: „Tada kiekvienam iš mūsų tektų iššauti du kartus.“ Būtent apie tai ir kalbame kalbėdami apie visuotinę gynybą.

Jos tikslas nėra pasirengti karui dėl paties karo. Galutinis tikslas yra atgrasymas. Kai potencialus priešininkas mato, ką darote, jis turi padaryti išvadą: tai tiesiog neapsimoka – geriau ieškoti kito kelio. Todėl visa tai yra apie taikos išsaugojimą. O vienas seniausių principų sako: norėdamas išsaugoti taiką, turi būti pasirengęs karui. Tai tūkstančius metų gyvuojanti išmintis.

Tai, ką darote jūs ir asociacija, padeda Lietuvos žmonėms aiškiau suvokti savo atsakomybę. Įsipareigojimas ir pasirengimas prisidėti gali padaryti Lietuvą stipresne visuomene – tokia, kurioje žmonės labiau gerbia vieni kitus ir aiškiau mato bendrą tikslą.